RSS

Melnās jūras Hirosima.. – Ernests Daukšts grāmatās, presē, atmiņās. – Atskaņas Ukrainā.

18 Jan

1992 metais laikraštis „Pravda Ukraini“ išspausdino straipsnį „Atominis džinas prie Sevastopolio krantų“.
Jame pateikiama prielaida, kad laive buvo torpedos su branduolinėmis galvutėmis, nes ukrainiečiai netiki oficialia įvykių versija dėl laivo „Otvažnyj“ žūties.
Laikraštis „Flag Rodiny“ pateikė buvusio laivo vado I.Viniko, gausybės kitų veteranų, tarp jų ir O.Prichodko straipsnius, paneigiančius spėliones.
Betgi „dūmų be ugnies nebūna“.
Tai rodo, jog katastrofos priežastis neaiški, žmonės turi teisę abejoti oficialia sovietinių pareigūnų versija ir veteranų tiesos nepakaks išnarplioti įvykiams.
Paslaptingumas ir nutylėjimai bėgant metams neretai slepia nusikaltimus.

Todėl B.A.Aizenbergas ir V.V.Kostričenko knygoje „Černomorskaja Chirosima“, išleistoje 2000 metais, rašo: „… Kadangi iš veteranų tiesos nesulauksi, nes „munduro garbę“ jie gins bet kokia kaina, todėl vadovaujamės B.A.Karžavino knygoje pateiktomis prielaidomis, kurias veteranai visomis išgalėmis neigia“.

O. Prichodko teigia ir apie tai rašo vienoje savo publikacijų, jog laivą „Otvažnyj“ prie katastrofos privedė konstrukciniai netobulumai raketiniame komplekse, kad laivyne ir šalyje nebuvo efektyvių kovos priemonių dideliam gaisrui gesinti, kad ekipažas su nelaime kovojo pats. Vyko „šaltasis karas“. Juodosios jūros laivynas su didele įtampa vykdė sovietinės sistemos supainiotas kovines užduotis. Laivynas, kaip ir armija, budėjo socializmo statyboje.
Komunistų partijos ideologijai negalėjo pasipriešinti net dvasia tvirčiausi žmonės. Tai rodo ir šis pavyzdys: 58-ųjų spalio revoliucijos metinių proga karinio laivo „Storoževoj“ vadas 3-iojo rango kapitonas Sablinas Baltijos laivyne, savo laive, organizavo sukilimą, norėdamas duoti atkirtį partijos biurokratams. Sabliną palaikė visi laivo jūreiviai, viršilos ir mičmanai. Jis išvedė savo jūreivius, protestuojančius prieš sovietinę sistemą, prieš korumpuotą vyriausybės viršūnę, bet jo kursas buvo myriop. 1976 metais Sabliną sušaudė kaip tėvynės išdaviką, nors buvo Didžiojo tėvynės karo dalyvio, 1-ojo rango kapitono sūnus.
Prieš mane – sąrašas Rusijos povandeninių laivų, patyrusių katastrofas, avarijas, nuskendusių taikos metu įvairiose jūrose (1952-2000 metais). Šiurpina žuvusių įvairaus rango žmonių skaičius. Kiek reikėtų gatvių ar paminklinių lentų? Juk visi jie – didvyriai ir aukos. Povandeninis laivas kai kam tapo broliška kapaviete, paskutine prieglauda ir viltimi. Todėl jūreivis turėjo būti apsuptas didžiulio vyriausybės dėmesio, pasirūpinta jo socialinėmis garantijomis, užtikrintas techninis saugumas ir pagalba. Deja…

—-

https://www.libex.ru/detail/book308328.html
http://www.morkniga.ru/p754.html

 
 
 
%d bloggers like this: