RSS

VDK (KGB) slepenās kontroles “brīnumierīces”.

24 Oct

KGB slaptos kontrolės galimybės – ištrauka iš A.Anušausko knygos „KGB. Visiškai slaptai“

KGB seklio_apranga

KGB seklio_apranga

Kokios buvo KGB galimybės, ką ir kaip galėjo sekti, kokias technines priemones slapta naudojo, kokie žinomi žmonės neatsispyrė KGB pagundoms ir ką dar slepia Baltijos šalyse išlikę nesunaikinti KGB archyvai? „Versus aureus“ leidykla išleido istoriko, Seimo nario Arvydo Anušausko KGB paslaptis atskleisiančią knygą „KGB. Visiškai slaptai“ („Versus aureus“, 464 p.). Okupuotos Lietuvos teritorijoje 1954–1991 metais veikusi KGB pagrįstai asocijuojasi su represijomis ir psichiatrine prievarta, kankinimais ir šantažu, užsakytomis žmogžudystėmis ir laiškų liustracija, masiniu agentų verbavimu ir slaptomis politinių kalinių kapinėmis. KGB arsenale – klastojimai ir kompromitavimas, psichotropinių preparatų naudojimas ir teroristų bei žudikų globa, karinių ir pramoninių paslapčių vagystės.

A.Anušauskas. KGB Visiškai slaptai

Operatyvinis techninis skyrius Lietuvoje veikė jau nuo 1945 metų. Pasiklausymo aparatūrą aptarnavę vertėjai ir kontrolieriai daugiausia turėjo aukštąjį filologinį ar humanitarinį išsilavinimą.

Operatyvinis techninis skyrius Lietuvoje veikė jau nuo 1945 metų.

Pasiklausymo aparatūrą aptarnavę vertėjai ir kontrolieriai daugiausia turėjo aukštąjį filologinį ar humanitarinį išsilavinimą. Veikusi Centrinė laboratorija atlikdavo ekspertizes.

Kiekvienais metais tokių ekspertizių buvo atliekama apie šimtą: tiriami dokumentai, jų popierius, rankraštiniai ir mašinraščio tekstai, dokumentų dauginimo technika. Taip buvo stengiamasi nustatyti Katalikų Bažnyčios kronikos, „Alma mater“ ir kitų savilaidos leidinių autorius.

Tam labiausiai pasitarnavo ekspertai V.Žalinas ir Z.Liauksminas.

Operatyvinė technika tuo metu buvo skirstoma į slapto pasiklausymo, slaptos kontrolės ir telefoninių pokalbių įrašymo, slapto vizualaus stebėjimo uždarose patalpose, objekto fotografavimo ir filmavimo įrangą, objekto stebėjimo nematomais spinduliais (esančiais ant agento ar su agentu, t. y. radioaktyvaus spinduliavimo – A. A.), radijo kontržvalgybos priemones.

Pasiklausymo technika buvo stacionari ir kilnojama. Stacionarią įmontuodavo įvairiausiose vietose, net į statybines konstrukcijas.

Pasiklausymo techniką įrengdavo patalpose (butuose, kartais – virš tiriamo asmens arba gretimame bute), įmontuodavo į telefono aparatus. KGB dokumentuose ši technika ir priemonės vadintos literinėmis, turinčiomis atitinkamus raidžių kodus. Pavyzdžiui, pasiklausymo technikos įrengimas bute KGB dokumentuose vadintas literine priemone „T“ (KGB darbuotojų žargonu „Tatjana“ – pasiklausymas, o „Sergej“ – sekimas).

Pasiklausymo techniką įrengdavo patalpose (butuose, kartais – virš tiriamo asmens arba gretimame bute), įmontuodavo į telefono aparatus.

Slaptus pokalbių pasiklausymus nuo 1959 m. rugpjūčio mėn. vykdė tuo metu įsteigto LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus (OTO, rus. operativno-techničeskij otdel) 2-asis poskyris.

Jame dirbo kariniai, operatyviniai ir specialios paskirties vertėjai, operatyviniai ir specialios paskirties kontrolieriai, operatyviniai įgaliotiniai, inžinieriai, vairuotojai, mašininkės. LSSR KGB Operatyvinio-techninio skyriaus 2-ajame poskyryje 1959 09 05–199111 30 laikotarpiu dirbo maždaug 150 kadrinių darbuotojų, iš jų apie 100 moterų.

Vos tik susikūręs Operatyvinis-techninis skyrius 1959 m. vykdė vadinamąsias literines priemones (vėliau jos keitėsi) „N“, „M“, „E“, „EF“ ir „VN“ (per metus – 430 užduočių), grafines ir daktiloskopines ekspertizes, padirbtų dokumentų ekspertizes, slaptaraščių paieškas (buvo net 1617 dokumentų apdorota chemiškai, tačiau jokio slaptaraščio nerasta).

Skyrius per metus išryškino 69 gautus mikrofotografinius agentūrinius pranešimus iš užsienio, įvykdė 850 slapto fotografavimo užduočių ir pagamino tūkstančius nuotraukų.

Slapti operatyviniai darbuotojai galėjo sekti agentus naudodami išorinį stebėjimą (jų metodai: „cepočka“ (grandinėlė), „vilka“ (šakutė), aplenkimas, stebėjimas iš paralelinių gatvių, stebėjimas iš uždarų postų, stebėjimas zonose), agentus, patikimus asmenis ir t.t.

Operatyvinis-techninis skyrius kaip įmanydamas stengėsi maskuoti taikomas pasiklausymo ir išorinio sekimo priemones (buvo slapta filmuojama, fotografuojama, daromi video irgarso įrašai). Tai turėjo garantuoti KGB sekimo tinkamą konspiravimą.

KGB seklio ryšio technika, 1960 m.

KGB seklio ryšio technika, 1960 m.

Be Kauno ir Klaipėdos miestų skyrių naudotų operatyvinių-techninių priemonių, kiekvienais metais KGB pasiklausydavo kelis šimtus telefonų pokalbių ar organizuodavo sekimą.

Visus skyrius aptarnavo išorinio sekimo (7-asis ir operatyvinis-techninis skyrius. Lietuvoje veikęs KGB 8–9 dešimtmečiais buvo geriau apsirūpinęs techninėmis priemonėmis negu ankstesniais metais. Operatyvinis-techninis skyrius 1972 m. atliko 1488 užduotis. Išorinio sekimo tarnyba įvykdė 273 užduotis, atlikta 71 pasiklausymo operacija.

Nustatyta apie 2500 asmenų, su kuriais susitiko sekami asmenys.

Nustatyta apie 2500 asmenų, su kuriais susitiko sekami asmenys.

1975–1976 m. priemonių „T“ buvo įvykdoma apie 340, „S“ – daugiau kaip 500, slapta padaryta ir apie 5 tūkst. operatyvinių fotonuotraukų.

Kaip tik tuo laiku dešimtadalį visų šių priemonių (ypač įvykdytų su specialia technika) panaudojo iš labiausiai patyrusių darbuotojų sudaryta 7-ojo skyriausoperatyvinė-techninė grupė.

Ties Vilniaus „Neringos“ viešbučiu (jame užsieniečiai pirmiausia buvo apgyvendinami) įrengė televizijos kameras, o patys slapta filmuodavo, be to, naudojo vaizdo ir klausymosi techniką.

KGB slapta_darytosfotografijos,1975 m.

KGB slapta_darytosfotografijos,1975 m.

Reikia pasakyti, kad taikyti šias priemones rajonuose buvo labai sunku dėl mažų galimybių ir nedidelio poreikio. Visai kita padėtis buvo miestuose, kuriuose leista lankytis užsieniečiams – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Pirmiausia objektuose „50“ (taip vadino viešbučius, o numeriai buvo skirti dokumentuose užšifruotoms operatyvinių-techninių priemonių vykdymo vietoms nurodyti: Nr. 10 reiškė restoranus, kavines, barus, Nr. 20 – atviras vietas (parkus, skverus, gatves ir t. t.), Nr. 25 – viešas vietas (teatrus, muziejus, vestibiulius, holus, skaityklas ir pan.), Nr. 50 – viešbučius, Nr. 100 a – transporto priemones) buvo nuolat įrengiami numeriai su „T“, „S“ ir „O“ priemonėmis.

Tai buvo telefoninis pasiklausymas (priemonė „T“ vykdoma per laidines priemones, teikiant informaciją ir į centrinį kontrolės punktą KGB pastate), slaptas įsilaužimas į patalpas ir slaptos kratos.

Pastarasis metodas buvo užšifruotas raide „D“ (rus. dosmotr). Į Lietuvą atvažiuodavę užsienio turistai beveik visada tapdavo slaptųjų kratų aukomis.

Ieškodavo kokių nors užrašų, adresų ir telefonų. Kai kada, jei būdavo sudarytas atitinkamas planas, ieškodavo tinkamos medžiagos sekamam asmeniui ar kitiems žmonėms kompromituoti.

KGB 7-asis skyrius gamino originalius komufliažus priemonėms „Zakaz“ ir „Znak“, priedangas radijo kanalais vaizdą perduodančioms televizijos kameroms. 1975–1976 m. 7-asis skyrius 20 atvejų sekimui naudojo priemonę „Sputnik“, 17 kartų „Zakaz“, 7 – „MN“. Buvo sudaromos sąlygos slapta patekti į jų patalpas „D“ priemonei (slaptai kratai) vykdyti. Ties „Neringos“ viešbučiu buvo įrengta televizijos priemonė „Žim“.

8-ajame dešimtmetyje buvo sudarytos sąlygos visą parą kontroliuoti tarptautinius telefoninius ryšius su Vakarų valstybėmis.

Sekliams mokėdavo 50 rublių didesnius atlyginimus, o užduotis jie gaudavo iš anksto sutartose vietose, automobiliuose (jų neturėjo žinoti ir eiliniai KGB darbuotojai).

Sekliams mokėdavo 50 rublių didesnius atlyginimus, o užduotis jie gaudavo iš anksto sutartose vietose, automobiliuose (jų neturėjo žinoti ir eiliniai KGB darbuotojai).

Tarp „Neringos“ ir „Lietuvos“: pasiklausymas

Vykdydami užduotis KGB darbuotojai privalėjo palaikyti oficialius kontaktus su „Inturist“, Vilniaus ekskursijų biuro, turistinio komplekso „Turistas“, „Vilniaus“, „Neringos“, „Gintaro“, „Naručio“ ir „Lietuvos“ viešbučių administracijomis.

Jau statant „Lietuvos“ viešbutį KGB operatyvinis-techninis skyrius gavo techninę dokumentaciją ir 1972 m. suplanavo operatyvinės technikos išdėstymą numeriuose, restoranuose ir kavinėse.

1983 m. prieš „Lietuvos“ viešbučio atidarymą KGB operatyvinis-techninis skyrius jau turėjo iš anksto instaliuoti tam tikrą skaičių viešbučio kambarių pasiklausymo ir kitomis „literinėmis“ sekimo priemonėmis. Net ir numatytą statyti jaunimo centrą su viešbučiu „Sputnik“ (dabartiniame Konstitucijos prospekte, tarp nr. 15 ir 23; taip ir nepastatytas, dabar nugriautas statant verslo centrą) buvo prašoma SSRS KGB leidimo įrengti operatyvines-technines priemones užsieniečiams sekti.

„Neringos“ viešbutyje, skirtame užsienio diplomatams ir žurnalistams, priemonė „T-50“ buvo įrengta 19 numerių (tarp jų ir visuose liukso kambariuose).

„Neringos“ viešbutyje, skirtame užsienio diplomatams ir žurnalistams, priemonė „T-50“ buvo įrengta 19 numerių (tarp jų ir visuose liukso kambariuose), priemonė „O-50“ įrengta 4 numeriuose, o „Laz“ – dar dviejuose.

 

 
Leave a comment

Posted by on 24/10/2018 in Galerija, KGB, VDK, GRU

 

Comments are closed.

 
%d bloggers like this: