…Per visą 50-tį literatai ir istorikai buvo tarp kūjo ir priekalo. Jų darbą budriai stebėjo ne tik ministerijos, LKP CK, vietos partiniai komitetai, bet ir KGB.

Dar 1959 m. kovo 23 d. LKP CK pažymoje “Apie atliktą darbą taisant dideles klaidas  Vilniaus V. Kapsuko valstybinio universiteto lietuvių literatūros katedros darbą“, rašoma, kad nusipelno kritikos dėstytojos Lukšienė, Kostkevičiūtė ir Zaborskaitė, kurios ignoruoja marksistinę metodologiją, analizuojant ir vertinant literatūrą, už perdėtą senosios literatūros šlovinimą ir tendencingą priešinimą tarybinio laikotarpio literatūrai. Jos savo paskaitose, kalbėdamos apie tautinę kultūrą, nekalba apie klasių kovos, ekonomikos, gamybos priemonių įtaką jos formavimuisi…(LYA, F. 1771, Ap. 196, B. 87, L. 64-68).

O ką kalbėti apie Lietuvoje gerai žinomą istoriką J. Jurginį, parašiusį ne vieną Lietuvos istorijos knygą. Tačiau ir jis užkliuvo. 1961 m. rugsėjo 15 dieną LKP CK biuras priėmė nutarimą „Dėl ideologinių klaidų J. Jurginio Lietuvos istorijos vadovėliuose“. Šiame nutarime labai daug kaltinimų: Jurginis neretai nukrypsta į buržuazinį objektyvizmą, idealizuodamas senovę, Lietuvos istoriją iš esmės rašo atsietai nuo kitų TSRS tautų ir pirmiausia nuo rusų tautos, Rusijos darbininkų klasės. Vadovėlio pagrindą sudaro ne marksistinė – lenininė istorinio proceso periodizacija, nėra aiškaus katalikų bažnyčios reakcinio vaidmens apibūdinimo…(LYA, F. 1771, Ap. 207, B. 111, L. 14 – 17). Iš šio dokumento matosi, kad dar ne viskas ir ne pabaiga. LKP CK Švietimo ministerijai, LKP miestų ir rajonų komitetams rekomendavo (faktiškai reikalavo), po to, kai žurnale „Komunistas“ bus išspausdinta J. Jurginio vadovėlio „Lietuvos TSR istorija“ recenzija ir straipsniai respublikiniuose laikraščiuose bei žurnaluose, surengti 2   3 dienų seminarus miestų ir rajonų mokytojams… Tai buvo akivaizdus susidorojimas su mokslininku, rimtas signalas istorikams, kad Lietuvos istorija turi būti vos ne TSRS istorija, pateikiant vieną kitą darbą iš Lietuvos. Šitaip buvo užgniaužomos blaiviai mastančios asmenybės.
Kadrų idėjiškumu „rūpinosi“ ir LTSR KGB. Antai slaptoje pažymoje nurodoma, kad Lietuvos mokslų akademijos sistemoje iš viso yra 8 institutai, kuriuose dirba 1400 darbuotojų. Didžiausias KGB antro skyriaus dėmesys skiriamas lietuvių kalbos ir literatūros, Istorijos ir ekonomikos institutams.

Iš bendro 12 agentų skaičiaus tiesiogiai dirba 9, iš jų MA prezidiume 3 agentai ir 4 patikėtiniai, istorijos institute – 4 agentai, Lietuvių kalbos ir literatūros institute – 1 agentas ir 1 patikėtinis.
Vilniaus V. Kapsuko universitete KGB antras skyrius turi 17 agentų tarp jų 6 dėstytojai ir patikimų asmenų – 15.

Istorijos ir filologijos fakultete yra 4 agentai ir 3 patikimi asmenys. Pedagoginiame institute yra 8 agentai, iš jų 4 dėstytojai ir 4 studentai, o taip pat 9 patikimi asmenys – dėstytojai ir 5 studentai, kituose skyriuose 7 agentai (Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje. „1940   1990 metų dokumentų rinkinys“. V., 2005, p. 327   332).
Daugelis KGB pažymų buvo siunčiamos į LKP CK, kad būtų imtasi reikiamų priemonių.

Žinoma, apie agentus, jų slapyvardžius nekalbama. Dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad didelis dėmesys buvo skiriamas istorikams ir lituanistams. Nesunku įsivaizduoti minėtų disciplinų dėstytojų ir mokytojų būklę per visus 50 okupacijos metų. Iš aukščiau pateiktų faktų matome, kad dėstytojai ir mokytojai atsigavo tik pertvarkos metais ir pradėjo kovą už istorinės tiesos legalizavimą.

http://www.voruta.lt/lietuvos-intelektualu-kova-uz-istorine-tiesa/