RSS

Kolaboranti, Kremļa imperiālisma vagari.. savas vainas izpircēji vai “varoņi”? Lietuvas atziņas.

30 Mar

Image0374Image0375

Antrą kartą bolševikams okupavus Lietuvą, 1944 metų vasarą A.Sniečkus su svita grįžo į Vilnių ir tuoj pat pradėjo stiprinti sovietų valdžią – prieš tautą išplėtojo raudonąjį terorą. Tų metų rudenį Lietuvoje prasidėjo partizaninis pasipriešinimas okupantams, kuris netrukus peraugo į ilgalaikį nuožmų partizaninį karą, siutinusį Staliną. Prisibijodamas Stalino, A.Sniečkus tapo didžiausiu partizanų priešu, pasikvietė į Lietuvą generolo P.Vetrovo galvažudžių diviziją ir sankcionavo jos siaubingus nusikaltimus (Klepočių, Ryliškių ir kitų kaimų sudeginimas su gyvais žmonėmis per Kalėdas). A.Sniečkaus iniciatyva kovai su partizanais, kaimo žmonių terorui ir deportacijai vykdyti buvo organizuoti stribų būriai. Žmonėms gąsdinti stribams buvo pavesta miestelių aikštėse viešai niekinti žuvusiųjų partizanų kūnus. Tokia niekšybė buvo vykdoma tik Lietuvoje.
Pažadėjęs Stalinui greitai nuslopinti partizaninį pasipriešinimą, A.Sniečkus pokario metais kasmet vykdė masines tautiečių, ypač kaimo žmonių deportacijas. Kovai su partizanais į Lietuvą išsikvietė diversijų specialistą majorą A.Sokolovą, padėjo jam organizuoti smogikų būrius. Tenka pripažinti, kad A.Sniečkaus pastangomis Lietuvoje buvo nuslopintas partizaninis pasipriešinimas.
N.Chruščiovo „atšilimo“ metais daug lietuvių buvo paleista iš gulagų ir tremties. LSSR LKP CK pirmasis sekretorius pasirūpino, kad nemažai daliai katorgininkų būtų neleista grįžti į tėvynę. Jie prieglobsčio turėjo ieškotis kitose sovietų valdomose teritorijose arba visam gyvenimui likti Sibire. Iš visų sovietinių respublikų valdovų toks „humanistas“ tebuvo tik A.Sniečkus!
Jo „nuopelnu“ reikia laikyti ir mūsų tautiškumo pagrindo – kaimo – sunaikinimą. 1948 m. kovo 20 d. A.Sniečkaus iniciatyva LKP(b) CK ir LSSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo Lietuvos TSR“. Kolektyvizacija privalėjo sugriauti prieškario Lietuvoje pasiektą aukštą žemės ūkio gamybos lygį ir taip sunaikinti partizanų atramos bazę. Drastiškomis priemonėmis A.Sniečkui pavyko visa tai pasiekti. 1952 metais VII LKP suvažiavime jis konstatavo, kad sovietų Lietuvoje nugalėjo kolūkinė santvarka. Ši santvarka nugalėjo todėl, kad ketverius metus kaime vyko raudonasis teroras, masinės žemdirbių tremtys ir „buožių klasės“ fizinis naikinimas. Kolektyvizacijai nugalėjus, Lietuvos žemės ūkio gamyba buvo nublokšta iki tuomečio SSRS lygio, žemiausia Europoje. Daug metų kaimo žmonės gyveno skurdžiau nei baudžiavos laikais. A.Sniečkus, liaupsindamas savo veiklą, teigė, kad kolektyvizacijos pergalė – vienas svarbiausių laimėjimų, kuriuos iškovojo lietuvių tauta, visų pirma darbo valstiečiai.
Apžvelgėme tik nežymią A.Sniečkaus „nuopelnų“ dalį. Jo pastangomis per bolševikų okupacijas Lietuva neteko beveik trečdalio gyventojų. Už tuos „nuopelnus“ KGB generolas, socialistinio darbo didvyris A.Sniečkus buvo apdovanotas vienuolika sovietinių ordinų, iš jų net aštuoniais – Lenino. Aršiausiam tautos duobkasiui buvo deramai atlyginta.
2000 metų vasarą Vilniuje dirbęs Tarptautinis visuomeninis tribunolas komunizmo nusikaltimams įvertinti pasmerkė pragaištingą komunizmo ideologiją, komunistų partijas ir jų organizatorius, kurie daugelį metų visame pasaulyje vykdė plataus masto nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui. Pasmerktųjų kategorijai priklauso A.Sniečkus ir nemažai jo bendražygių, uoliai tarnavusių okupantams ir naikinusių savąją tautą.

 

Comments are closed.

 
%d bloggers like this: