Agentūra perrašinėja Latvijos istoriją

Gražiame miške, vasaros laike Latvijoje kai kas įvyko. Dabar, vasarai baigiantis, verta į tuos įvykius bent atsigręžti.

Per trijų balsų plauką minimalia dauguma išrinktas Latvijos prezidentas Andris Berzinis. Kaip rašė latvių „Diena“ (2011-06-03) tie rinkimai parodė gana grėsmingą parlamentarų susigrupavimą: „Už geresnę Latviją“ su oligarchu A. Škėle, „žaliųjų“ (atstovas Ventspilio meras A. Lembergas aštriai kovojęs prieš „Mažeikių naftą“) ir „santarvės centro“, dėl kurio lojalumo Rusijai „Diena“ neturi abejonių. Šie kapitalistai mieliau žiūri į Rusiją, negu į Europos Sąjungą, o „Diena“ juos tiesiog apibūdina kaip „antiamerikietišką koaliciją“.

Žinoma, tai nereiškia, kad paremtasis prezidentas taps įkaitu kaip atsitiko R. Paksui, bet dabar su nemažesniu nerimu laukiama pagreitintų Latvijos Seimo arba Saėijmos rinkimų. Tuo tarpu dar verta pažvelgti į sinchroniškai išleistą latvišką knygą, kurią reklamuoja „Regnum.ru“ iškalbingo pavadinimo straipsniu: „INSOR ir latvių istorikai: Latvijos „okupacijos“ nebuvo“.

Pavadinime latvių istorikai turėtų šviesti dvigubomis kabutėmis. Mat iš trijų knygos autorių du „istorikai“ yra jau minėtų santarvininkų arba „soglasistų“ vadas Seime J. Urbanovičius ir žurnalistų (!) sąjungos prezidentas J. Paideris. Trečias – tai pats kažkieno maitinamas institutas „šiuolaikinei plėtrai“, INSOR. Gal plėtros agentūra. Štai jums įžymieji istorikai, o ar jie latvių – atskiras klausimas.

Pažiūrėkim, ką savo knygoje teigia. Matyt, tai 1940 m. birželį „Latvijos vyriausybė savanoriškai priėmė sprendimą įeiti į SSRS interesų sferą“. Atpažįstame, žodynas iš Molotovo bei Ribbentropo pasirašytų slaptųjų protokolų, kuris dar ilgai buvo slaptas, ir jokia Latvijos vyriausybė negalėjo jo vartoti – nebent pagal Molotovo diktantą. O Latvijos ekonomika, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tebūtų atsilaikiusi vos devynis mėnesius! Tiek jai sovietų geradariai ir tepaliko. Lygiai po devynių mėnesių Raudonoji armija nutarė gelbėti Latvijos ekonomiką ir peržengė sieną. (Be kita ko, ir iš dviem dienom anksčiau okupuotos Lietuvos pusės). Bet Latvijos „integracija“ į SSRS prasidėjusi ne tada, o 1939-ųjų rudenį, kai buvo pasirašyta sutartis dėl bazių.

Mums kartais aiškina, ir ne bet kas, o Lietuvos istorijos instituto veikėjai, kad lemtingoji data nukeltina vėliau – į Stalino saulės užtekėjimą 1940 m. rugpjūčio 3 d. Tai ženklas, kad birželį, tai yra, tiesioginę karinę okupaciją, žūtbūt užsakyta išplauti. Kaip ir okupacijos neteisėtumą – tada neliksią nė „okupacijos“. Tam naudojamas išprievartautas paskutinio nepriklausomos Latvijos prezidento K. Ulmanio parašas (A. Smetona pasielgė protingiau) ir greta dar šnekama, neva „taikaus įsijungimo į SSRS legitimumą“ palaikiusi aukščiausioji Lietuvos valdžia. (Čia derėtų rašyti „marionetinė“ arba „okupuotos Lietuvos“, bet juk užduotis kita).

Papildomas perlas, tai mėginimas sulyginti demokratiškai išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, kuriai neva vadovavusi sovietų „partinė-ūkinė nomenklatūra“ (!), Kovo 11-osios aktų legitimumą su ilgosios sovietų valdžios Lietuvoje „aktų“ svoriu, nors jų autorių niekas nerinko ir neįgaliojo. Ką gi, Lietuvoje net nusikaltėliai prieš žmogiškumą lenkia į tai, kad veikę pagal Kremliaus diktatoriaus J. Stalino arba vėlesnės viršūnėlės „įstatymą“. Kur čia istorikams susigaudyti.

Kad tik būtų piniginga paklausa, o tenkintojų atsiras. Tokie mat politinės rinkos dėsniai. Kitaip nepaaiškinsi ne tik frontininko A. Paleckio propagandinių veiksmų, bet ir kai kurių leidinių. Štai „istorikas“ Robertas Petrauskas ką tik parūpinęs storą knygą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią dėsto, neva Vilniaus kraštas Želigovskio invazijos metu buvęs „grynai lenkiškas“ (be gudų, be lietuvių, be žydų, nors šie sudarė apie pusę Vilniaus miesto gyventojų), o tyčia pusiau vokiškai vadinamame „Mėmelio krašte“ gyventojai buvo tiesiog vokiečiai (nors Versalyje jį atskyrė nuo Vokietijos etniniu pagrindu). Apie tai 2011-08-24 parašė „XXI amžius“.

Gal istorikų bendrija arba instancijos patikrintų, kas apmoka tokius darbus ir kas tikrieji jų autoriai. Juk šio revanšistinė intencija – akivaizdi. Apie tris „latvių istorikus“ nėra ko nė kalbėti.